Grybų nauda ir žala – valgyti ar vengti

Įsibėgėjus rudeniui, neretas išskubam į mišką pasidžiaugti gelstančiais medžiais, ir pasirinkti populiariųjų miško gėrybių – grybų. Nepaisant to, kad šie maisto produktai labai maistingi, jie gali sukelti ir nemažai sveikatos sutrikimų. Kiekvienais metais Lietuvoje grybais apsinuodija keli šimtai žmonių. Dėl šios priežasties sveikatinimo specialistai rūpinasi ne tik tuo, kaip tautiečius išmokyti atskirti nuodingus grybus nuo valgomų, bet taip pat ir kaip kuo naudingiau ir įvairiau panaudoti grybų vertingąsias ir net gydomąsias savybes.

Grybai ir jų produktai naudojami ne tik maistui, bet ir gydymui. Dažniausiai šie maisto produktai kaip vaistai naudojami tradicinėje kinų ir japonų medicinoje. Šių šalių patirtis mūsų žemyną pasiekė visai neseniai. Nuo senų laikų liaudies medicinoje naudojamų grybų poveikis dabar patikrintas moksliškai. Iš šių maisto produktų išskirtos veikliosios medžiagos ir polisacharidai šiandien yra naudojami išgrynintų vaistinių formų pavidalu. Kinijoje, Japonijoje, JAV, Ukrainoje, Rusijoje yra daugybė specialistų, gydančių grybais. Tokia medicinos sritis yra vadinama fungoterapija.

Visai neseniai Ukrainoje iš grybų imtas gaminti maisto papildas, kuris padeda iš organizmo pašalinti radioaktyviąsias medžiagas, stiprina imunitetą. Mūsų kaimynai latviai iš fermentuoto poniabudės ekstrakto gamina skystį, turintį uždegimą ir kraujo spaudimą mažinančių ir organizmo atsparumą didinančių savybių. Rusijoje gaminamas kosmetinis kremas raudonųjų musmirių frakcijų pagrindu, kuris pasižymi uždegimą slopinančios savybėmis. Taigi, akivaizdu, kad mokslas linkęs patvirtinti naudą tu dalykų, kuriuos liaudies medicina žinojo šimtmečius. Atlikus mokslinius tyrimus daug sužinota apie įvairių piengrybių, nuosėdžių, tauriabudžių, pievagrybių, mėšlagrybių, baravykų gydomąsias savybes, jų poveikį saugantis nuo vėžio (nors ši informacija yra gana prieštaringa ir nepatvirtinta).

Lietuvoje prieš daugiau nei dvidešimt metų buvo atliktas kempininių grybų tyrimas. Bandant juos su pelėmis įrodytas antinavikinis poveikis. Paskutiniaisiais dešimtmečiais buvo intensyviai tirtos šių maisto produktų veikliosios medžiagos, cheminė sudėtis,  fermentai, dalyvaujantys detoksikacijos procesuose ir pan. Grybai turi medžiagų, padedančių apsisaugoti nuo patogeninių bei infekcinių agentų ir oksidacinio streso. Organizme nuolatos vyksta gausybė įvairių biocheminių reakcijų, kurių metu susidaro laisvieji radikalai. Per didelis jų kaupimasis organizme pažeidžia mūsų ląsteles, sutrikdo įvairius medžiagų apykaitos procesus. Dėl šios priežasties greitėja ląstelių senėjimas, susidaro palanki terpė rastis įvairioms ligoms. Laisvųjų radikalų susidarymo visiškai išvengti nėra galimybės, tačiau naudojant atitinkamus produktus galima sumažinti neigiamą jų poveikį.

Mokslininkai, tirdami grybų veikliąsias medžiagas, atranda vis naujų medžiagų, kurios padeda apsisaugoti nuo ardančio laisvųjų radikalų poveikio. Jei šie maisto produktai ir toliau bus taip intensyviai tyrinėjami, greičiausiai bus atrasta gana daug naujų medžiagų junginių, turinčių antioksidacinių, antimikrobinių ir kitokių gydomųjų savybių. Juo labiau, kad  kasmet pasaulyje dar vis surandama naujų, nežinomų grybų rūšių. Nepaisant to, kad šie maisto produktai iš tiesų turi gydomųjų savybių, paprastiems grybautojams negalima imti nepažįstamų grybų. Juk iš daugiau nei 100 mūsų šalyje augančių valgomų grybų rūšių renkamos vos kelios ar keliasdešimt.

Vienas nuodingiausių lietuvišku grybų yra žalioji musmirė. Sunku nurodyti jos vieną skiriamąjį bruožą. Jos turi gumbą su išnara, sijonėlį ant koto ir baltas dėmeles ar lopinėlius ant kepurėlės. Šių musmirių lakšteliai yra balsvi, pilkšvi ar žalsvi. Tamsūs ir rudi jie niekada nebūna. Šie bruožai leidžia atskirti musmirę nuo ūmėdės, kurios kotas neturi gumbo ir sijonėlio, o tamsūs lakšteliai – nuo pievagrybių, kurių kai kurios rūšys turi gumbą, ir beveik visos – sijonėlius. Taigi, negalima dėti į krepšį nepažįstamų grybų, o juos darinėjant reikia būti itin atidiems.